jupa

×jupà (l. jupa < vok. Jope) sf. (2) 1. SD356, N, [K], J.Jabl ilgas su rankovėmis per galvą velkamas viršutinis moteriškas (senovėje ir vyriškas) drabužis; suknelė: Jupà yra puikus drabužis su rankovėmis ir su liemenimi J. Jai tik jupos rūpėjo ir vien tą težinojo Mair. Pasiuvo naują jùpą vaikui Škn. Moterys šlaksto juomi savo jupas, kad kvepėtų Blv. Apvilko motina vaiką nauja jupelè Š. Ar žirgelį mudrinai, ar jupeles vėdinai? JD555. Vargdieniai vyriškieji dėvėjo trumpas namie austas jupeles M.Valanč. Vieną teturėjo jupelę, kurią visados dėvėjo M.Valanč. Jupelę motriškos nešio[ja] Yl. Kad tu toks didelis vaikutis, o su jupele dar tebenešioji, tartum mergaitė Skd. Anos jupelė pasiūta iš kartūnų Dr. Pasiūsiu vaikeliui jupelę, ir bus gerai Kš. Pasiūs brolelis jùpą, pasiūs jaunasis jùpą iš raudonų roželių JD673. Graži ta mergytė, marga jupužiukė JD405. Jupa buvo nesiūta VlnE208. Raupuoti nasrus jupa arba dangalu kalti buvo ažudengt SPI255. Kas turi dvi jupi, teduoda tam, kurs neturi BtLk3,11. O kas nori ... atimt jupą tavą, palikig jam ir skreistę DP488. Dėl mano jupos jie metė burtą SkvMt27,35. 2. ppr. pl. SD357, N, [K], BŽ497 ilgas, juodas neapeiginis katalikų dvasininkų rūbas; sutana: Klebonas visados vaikšto su jupa Šr. Su bevardžiu pirštu jupą dasilytėk vyresniuojuo VoL461. Sakė, kad aną iš jùpų išvilkę (išmetę iš kunigų luomo) Skd. Pabėgo iš jupų Nt. Vos šventomis dienomis tegebėjo apsimauti su ordeno jupa M.Valanč. Klierikas jau buvo jupose Mžk.